Tėviškės baladės. II laida

„Tėviškės baladės“ gimė iš nostalgijos sunaikintai tėviškei.

Ievos, klevai, kūdra, akmenys gyvena kaip žmonės: liūdi ir džiaugiasi, dalina gėrį ir jaučiasi laimingi jį suteikę, miršta taip pat skausmingai. Jie ne tik mato sodyboje vykstantį gyvenimą – patys jame dalyvauja.

Autorė kalbasi su vaikystės akmenėliais, kurių ten nebėra, su ieva, kurios – tik sutrešusios kelmo liekanos. Pasakoja apie duonos kelionę į namus, apie ulyčią, pilną dulkių ar sniego, mamą, kurios kasdienis kryžius ir malda – parnešti vaikams duonos. Žodžiai lyriškai graudūs, nevengiama tragiškumo, autentiškų pavadinimų.

Gausu liaudies papročių, dainų, posakių, net orų spėjimų...